Kurti savaip

Bendraudama su žmonėmis, išgirstu: „Nemoku rašyti, nuo mokyklos laikų nesisekė, neišeina reikšti minčių ir pan.“ Galvoju, kas su mūsų švietimu negerai, kad jaučiame baimę reikši mintis savaip? Kiek rašymo (ir ne tik) standarto ir rėmų kausto mūsų saviraišką? Ir iškyla klausimas: ar situacija šiomis dienomis keičiasi? Ar daugiau laisvės kūryboje? Ar akylai stebimos kalbos klaidos ir nurašomas unikalus turinys?

Mokykloje nebedirbu jau septinti metai… Išėjusi supratau, kad daug meilės, jėgų ir energijos atidaviau darbui. Dėl to esu rami ir laiminga – begalę išminties ir jaunatviško polėkio pasisėmiau iš savo mokinių, auklėtinių. Ir jei dabar reiktų grįžti atgal – į pedagogo vietą tradicinėje mokykloje – kažin, ar pavyktų eiti pasroviui…

Pastaruosius trejetą metų skyriau išskirtinai sau – knygos, mokymai, praktikos, naujos įkvepiančios pažintys, laikas gamtoje, rūpinimasis fizine ir emocine savo būsena… Ir tebeinu asmeninio tobulėjimo keliu, nes jis man patinka.

Labai skatinu žmones, kurie nori kurti (ne tik rašyti, bet ir tapyti, fotografuoti, šokti ar kitaip save išreikšti) tiesiog tai daryti. Tik taip atrasite savo vidinį balsą, išsiliesite, patikėsite. Eksperimentuokite ir matuokitės – kas patinka, o kas ne. Išeikite iš rėmų, būkite unikalūs ir mėgaukitės procesu. Kūryba atveria mūsų sielas… O aš tęsiu savo kelionę… Ir pakeliui su jumis dalinuosi savo patirtimi ir įgūdžiais…

Teikiu asmenines kūrybinio rašymo pamokas- sesijas. O jei turi idėją parašyti knygą, kartu galime ją įgyvendinti…

Su meile,

Kristina